Maisto produktų etiketės šiandien moka kalbėti labai įtikinamai. „Be cukraus", „be pridėtinio cukraus", „natūralus saldumas", „mažiau cukraus" – kiekvienas iš šių teiginių skamba panašiai, tačiau reiškia visiškai skirtingus dalykus. Ir tai nėra smulkmena: žmogui, kuris sąmoningai seka cukraus kiekį racione, šis skirtumas gali lemti, ar produktas jam iš viso tinka.
Suprasti šiuos skirtumus nereikia maisto chemiko išsilavinimo – pakanka žinoti kelis pagrindinius principus, pagal kuriuos veikia maisto ženklinimas. O žinant juos, apsipirkimas tampa žymiai paprastesnis.
Ką reiškia „be cukraus"
Teiginio „be cukraus" reikšmė Europos Sąjungoje yra reglamentuota: produktas gali jį nešioti tik tuo atveju, jei 100 gramų arba 100 mililitrų produkte yra ne daugiau nei 0,5 gramo cukraus. Tai labai mažas kiekis – iš esmės reiškia, kad produkte beveik nėra nei natūralaus cukraus, nei pridėtinio.
Tačiau čia slypi pirmas nesusipratimas: „be cukraus" nereiškia „be saldumo". Daugelis tokių produktų yra saldinti dirbtiniais saldikliais – sukraloze, acesulfamu K, aspartamu ar kt. Jie suteikia saldų skonį, tačiau techniškai nėra cukrus, todėl etiketė lieka teisinga. Ar tai geriau, nei paprastas cukrus – atskiras klausimas, kurį specialistai vis dar diskutuoja. Tačiau pirkėjas, tikėdamasis nesaldaus produkto, gali nusistebėti paragavęs.
Ką reiškia „be pridėtinio cukraus"
„Be pridėtinio cukraus" yra kitokia kategorija. Šis teiginys reiškia, kad gaminant nebuvo dedama jokio papildomo cukraus ar kitų saldiklių – nei baltojo cukraus, nei medaus, nei agavų sirupo, nei koncentruotų vaisių sulčių, kurios ES teisėje taip pat laikomos pridėtiniu cukrumi.
Tačiau tai nereiškia, kad produkte cukraus nėra apskritai. Jei jis pagamintas iš datulių, razinų, bananų ar kitų natūraliai saldžių ingredientų, cukraus juose gali būti nemažai – tik visas jis kilęs iš paties ingrediento, o ne įdėtas papildomai. Todėl žmogus, vengiantis cukraus dėl sveikatos priežasčių, „be pridėtinio cukraus" etiketę turėtų skaityti atsargiai – cukraus kiekis bendrojoje sudėties lentelėje pasakys daugiau nei bet koks teiginys ant pakuotės priekio.
Kur lengviausia supainioti
Energiniai batonėliai, vaisių užkandžiai ir natūralūs saldumynai – tai ta kategorija, kurioje painiava kyla dažniausiai. Produktas iš džiovintų datulių, abrikosų ir figų gali turėti 40–50 gramų cukraus 100 gramų, tačiau ant pakuotės drąsiai rašys „be pridėtinio cukraus" – ir nemeluos. Cukrus tikrai nebuvo dedamas. Jis tiesiog jau buvo tuose vaisiuose.
Tai nėra apgaulė – tai ženklinimo taisyklių veikimo logika. Tačiau žinant šią logiką, lengviau atskirti, kurie produktai iš tiesų turi mažai cukraus, o kurie tik atrodo sveikesni nei yra. Taisyklė paprasta: etiketės teiginiai ant pakuotės priekio – rinkodaros dalis. Tikroji informacija – sudėties lentelė šone ar apačioje.
Kaip skaityti sudėties lentelę
Sudėties lentelėje cukrus nurodomas skiltyje „iš jų cukrūs" po bendro angliavandenių kiekio. Šis skaičius apima ir natūralų, ir pridėtinį cukrų – jų atskirti lentelė neleidžia. Todėl vienintelis būdas suprasti, ar cukrus kilęs iš natūralių ingredientų, ar buvo pridėtas papildomai, – perskaityti ingredientų sąrašą. Jei jame matosi cukrus, gliukozės sirupas, fruktozė, maltodekstrinas ar panašūs pavadinimai – tai pridėtinis cukrus, kad ir ką teigtų pakuotės priekis.
Ingredientų sąrašas visada rašomas mažėjančia tvarka pagal kiekį. Taigi jei cukrus yra tarp pirmųjų trijų ingredientų – jo produkte yra tikrai daug. Jei jo nėra sąraše apskritai arba jis toli gale – situacija kitokia.
Natūralus saldumas – kada jis tikrai natūralus
Natūralus saldumas iš vaisių, uogų ar datulių nėra tas pats, kas rafinuotas cukrus, nors chemiškai abu susideda iš fruktozės ir gliukozės. Skirtumas – kontekstas. Džiovintame vaisiuje kartu su cukrumi yra skaidulų, vitaminų ir mineralų, kurie lėtina jo įsisavinimą ir suteikia papildomos maistinės vertės. Rafinuotame cukruje to nėra – tik grynos kalorijos.
Todėl produktai, kurių saldumas kyla iš natūralių vaisių ir uogų be jokių papildomų saldiklių, iš tiesų yra kitokios kokybės nei tie, kuriuose cukrus pridėtas. Tačiau tai nereiškia, kad jų galima valgyti neribotai – ypač jei natūralaus cukraus šaltiniai yra labai koncentruoti, kaip džiovintos datulės ar vaisių sirupai.
Sotukai – geras šios logikos pavyzdys praktikoje. Jų saldumas kyla išimtinai iš vaisių ir uogų: datulių, bruknių, aviečių, šaltalankių ir kitų natūralių ingredientų. Saldumas čia yra natūralus – ir tai tikrinama ne tik pagal etiketės teiginį, bet ir pagal ingredientų sąrašą, kuriame cukraus tiesiog nematyti. Kartu su skaidulomis iš riešutų ir sėklų natūralus saldumas įsisavinamas lėčiau – kas praktiškai reiškia, kad sotumo jausmas trunka ilgiau, o cukraus lygis nekyla taip staigiai kaip po saldainio.
Ko ieškoti apsiperkant
Kai pakuotė žada „be cukraus" – verta patikrinti, ar vietoj jo nėra dirbtinių saldiklių. Kai žada „be pridėtinio cukraus" – verta pažiūrėti į bendrą cukraus kiekį sudėties lentelėje ir ingredientų sąrašą. O kai produktas teigia, kad jo saldumas natūralus – verta įsitikinti, iš ko konkrečiai tas saldumas kyla ir ar kartu yra skaidulų, lėtinančių jo įsisavinimą.
Etiketės skaitymas nereikalauja daug laiko – tik žinojimo, į ką žiūrėti. O kai tai tampa įpročiu, „be cukraus" ir „be pridėtinio cukraus" nustoja skambėti kaip sinonimai.
